„Taigi, kas yra normalus vaikas? Ar tas, kuris valgo, auga ir mielai šypsosi? Ne, ne taip atrodo normalus vaikas. Normalus vaikas, jeigu jis pasitiki savo mama ir tėčiu, „išmuša visus tėvų saugiklius“. Augdamas jis naudoja savo jėgas griauti, naikinti, gąsdinti, švaistyti, gudrauti ir prisitaikyti...Labai svarbu, kad jis galėtų augti saugioje aplinkoje, apsuptas meilės, kad jo mintys ir fantazijos netaptų per daug gąsdinančios ir jo emocinė raida vyktų tinkamai“ (D. Winnicott)

Neretai iš besikreipiančių žmonių galima išgirsti klausimą – kodėl taip svarbu kalbėti apie vaikystę? Žmonės kreipiasi pagalbos dėl dabartinių problemų – nesėkmių darbe, nesiklostančių santykių, konfliktų, nerimo, netekčių ir pan. Visai tai, kas vyko vaikystėje, gali atrodyti senai praeita ir nereikšminga.

Galima pagalvoti, kaip visi skirtingai reaguojame į gyvenimo sunkumus, pvz.: išsiskyrus su artimu žmogumi, kai kas leidžia sau paliūdėti ir juda toliau, kai kas neigia problemas, bijo pripažinti, kad nesusitvarko ir prašyti pagalbos, kai kas imasi veiksmų – eina išgerti, užmezga naujus santykius ir tt. Vaikystėje mes įgyjame modelius, kaip valdyti jausmus, spręsti problemas ir pan. Taigi, ankstyvieji patyrimai tam tikra prasme „gyvena“ mumyse ir veikia mūsų dabartinį gyvenimą.

Ankstyvoji vaikystė asmens raidai yra labai svarbi. Šiuolaikiniai smegenų tyrimai rodo, jog pirmuosius dvejus metus ypač greitai vystosi dešinysis smegenų pusrutulis, kuris susijęs su emociniu žmogaus gyvenimu. Ankstyvojoje vaikystėje labai svarbus artimas ryšys su mama. Tiriant sėkmingo artimo ryšio tarp motinos ir vaiko įtaką pastarojo smegenų brandai, pastebėta, jog esant tinkamam motinos elgesiui, dešinio pusrutulio branda gerokai lenkia to patiriančio vaiko smegenų formavimąsi. Artimas emocinis vaiko ir mamos ryšys labai svarbus tolimesniam asmenybės formavimuisi.

Atlikta nemažai tyrimų rodo, kad pirmieji trys gyvenimo metai yra kritiškai svarbūs mūsų emocinei raidai, saugumo jausmui. Vaikai, kurie jaučiasi saugūs su tėvais, kūdikiai, kurių tėvai reaguoja į jų siunčiamus signalus, yra jautrūs ir prieinami, auga saugūs, moka reguliuoti emocijas, suaugę tokie žmonės moka tvarkytis su stresu, nebijo kreiptis pagalbos. Vaikai, kurių tėvai nereaguoja į jų siunčiamus signalus arba gali reaguoti, tačiau nemokėti nuraminti vaiko ar būti nenuoseklūs, auga nesaugūs, vėliau gyvenime sunkiau kuria santykius, sunkiai supranta emocijas (gali būti linkę jų vengti, atsiriboti, nekalbėti, “nori susitvarkyti patys” arba atvirkščiai – kyla labai stiprūs jausmai, niekaip negali nusiraminti, vis ieško santykių, ar artimųjų, kurie padėtų nurimti, nes vidinė emocijų reguliacija yra nepakankama). Taigi, pirmieji mūsų gyvenimo metai yra kritiškai svarbūs, kaip vėliau galėsime suprasti savo emocijas, jas reguliuoti ir kurti santykius, kaip gebėsime tvarkytis su iškylančiais sunkumais, ar kreipsimės pagalbos, jei nebegalime susitvarkyti patys.

Gana dažnai pastebime, kad gyvenime kartojasi tam tikros situacijos ar scenarijai. Tai netgi gali tapti motyvu kreiptis į psichoterapeutą. Pvz.: nuolat nutrūksta santykiai, jus kažkas palieka arba net atvirkščiai – jau artėjant sėkmei žmogus pajaučia, kad pats ima sabotuoti procesą ir jam nepasiseka.

Taigi, kodėl taip vyksta? Su kuo tai susiję?

Visi mes iš vaikystės atsinešame vidinius įsitikinimus apie pasaulį ir kitus žmones (priklausomai nuo to, kaip su mumis elgėsi tėvai tikime, kad mes esame pakankamai vertingi, pasaulis yra saugus, kiti žmonės yra geri arba atvirkščiai – niekuo negalima pasitikėti, aš esu nevykęs, problemas turi išspręsti tik pats vienas ir pan). Šie vidiniai įsitikinimai yra labai stiprūs, dažnai net nesąmoningi, todėl patys to nesuvokiame. Mūsų psichikai iš tiesų labai svarbu palaikyti vidinį stabilumą, taigi išorinį pasaulį matome ir modeliuojame pagal savo vidinius įsitikinimus. Taigi, nors situacijos ir labai nemalonios (pvz.: nuolat nutrūkstantys santykiai) tai gali teikti mūsų psichikai tam tikrą nusiraminimą – vadinasi, mano vidiniai įsitikinimai yra teisingi. Ir vėl pakliūnama į panašias nemalonias situacijas. Taip išorinė realybė yra konstruojama pagal vidinius modelius.

Šiems vidiniams įsitikinimams formuotis labai svarbūs pirmieji trys vaiko metai ir pagrindinis jo globėjas, dažniausiai mama. Tarkim, jei per pirmuosius, ypač du metus, mamos ir vaiko ryšys nutrūksta, vaikas yra paliekamas ilgesniam laikui, atskiriamas nuo mamos, tai gali turėti rimtų pasekmių jo gyvenime. Tokiems vaikams yra sunkiau pasitikėti kitais, jie prasčiau save vertina, gali kilti sunkumų mezgant artimus santykius. Arba pavyzdžiui, vaikas, kuris auga su nerimastinga mama – ji ne tik nepadeda vaikui pačiam nusiraminti, bet ir perduoda jam savo nerimą. Su tokia mama augusiam vaikui gali būti sunku suprasti savo jausmus, juos reguliuoti, kurti artimus santykius su kitais. Taigi, vidiniai mūsų modeliai arba įsitikinimai pagrinde yra tai, ką mes galvojame apie save, apie kitus ir apie santykius. Jie formuojasi gana anksti ir veikia visą mūsų gyvenimą.

Norisi pateikti konkretų pavyzdį, kaip šie modeliai gali veikti artimuose santykiuose (remiuosi R. Milašiūno „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“). Knygoje pateikiamas pavyzdys moters, kuri turėjo sudėtingus santykius su tėvu. Abu tėvai buvo šalti, apie jausmus nekalbėjo. Tačiau tėvui išgėrus viskas pasikeisdavo – tuomet jis tapdavo lipšnus ir geranoriškas. Tada mergaitė galėjo rodyti savo jausmus tėvui, jautėsi mylima ir reikalinga. Tačiau, kai tėvas išsiblaivydavo, viskas grįždavo į ankstesnę padėtį – tėvai atsitraukdavo, mergaitė imdavo nerimauti dėl neaiškios ateities. Tėvai nepadėjo jai tvarkytis su savo jausmais. Ši moteris užaugusi naudojo tokius vidinius modelius, kurie reiškė, kad artimas ryšys gali užsimegzti tik tuomet, kai partneris yra neblaivus. Pirmą vyrą ji rinkosi būtent taip ir jausdamą grėsmę jų tarpusavio ryšiui siūlydavo vyrui išgerti. Tačiau moteris nesąmoningai laukė grįžimo į seną situaciją vyrui išsiblaivius – kad kils konfliktas, nes tokią patirtį siūlė jos vidinis modelis (santykiai su tėvu). Stengdamasi suvaldyti savo bejėgiškumą (kuris atsikartoja tiek santykiuose su tėvu, tiek su vyru) ji išliedavo savo jausmus kaltindama vyrą dėl girtavimo. Santykiai prastėjo, vėliau tas pats modelis kartojosi ir kituose santykiuose su vyrais. Atkurdama panašią situaciją jau suaugusi ji bandė išgyventi kontrolės jausmą santykiuose su tėvu (atkartodavo savo bejėgiškumą patirtą su tėvu santykiuose su kitais vyrais ir patvirtindavo vidinį įsitikinimą).

Psichoterapijos procesas, visų pirma, yra skirtas pastebėti ir įsisąmoninti, suprasti šiuos modelius. Terapijos procese jie keičiasi ir atsiveria galimybės gyventi laisviau ir sąmoningiau.

Baimė, kad miršti, ištiko infarktas, kad gali netekti sąmonės, išprotėti. Taip panikos atakos metu gali jaustis žmogus. Depresijos gydymo centro psichologės Rimantės Ancelės teigimu, panikos atakos dažniausiai kyla staiga, atrodo nenuspėjamos ir nekontroliuojamos, paprastai trunka 5-20 minučių.

Nervinė anoreksija – tai liga, turinti didžiausią mirtingumo rodiklį iš visų psichikos sutrikimų, sergantieji miršta nuo fizinės sveikatos sutrikimų, dalis jų nusižudo.