Depresija gali reikštis gana įvairiai, jos pasireiškimo sunkumas taip pat svyruoja – nuo gana lengvos iki sunkios klinikinės būklės.

Depresija dažniausiai apibūdinama kaip pasikeitusi nuotaika, nevilties, bejėgiškumo jausmai bei negatyvus savęs ir pasaulio vertinimas. Žmogui dažniausiai nebeteikia malonumo įprasti dalykai, sunku mėgautis, džiaugtis, keičiasi miego įpročiai (asmuo gali norėti daugiau miegoti arba atvirkščiai, darosi sunku užmigti, o paskui keltis), apetitas (gali sumažėti arba padidėti), seksualinis potraukis, žmogus nesidomi tais dalykais, kurie anksčiau domino, sunku mėgautis gyvenimu, netenkama energijos, sunku susikoncentruoti, gali sulėtėti žmogaus veikla, atsiranda kaltės jausmų, gali būti minčių apie savižudybę. Gali nuolat būti verksmingas arba atvirkščiai – verkti darosi labai sunku, tarsi užsiblokuojama. Dažniausiai depresiški žmonės atsiriboja nuo aplinkinių, vengia socialinių kontaktų, gali nepakankamai rūpintis savo fizine sveikata, higiena, elgesys tampa pasyvus arba atvirkščiai – sunku nustygti vietoje. Judesiai, kalba gali tapti lėtesni. Tai – tarsi tokia sulėtėjimo ir atsitraukimo būsena, žmogui pasidaro sudėtinga dalyvauti išoriniame pasaulyje, įsitraukti į santykius, viskas pradeda atrodyti beviltiška ir beprasmiška.

Vis dėlto depresijos „veidų“ gali būti įvairių. Tai, kad žmogus yra aktyvus, sėkmingai dirba, nebūtinai reiškia, jog jis neturi emocinių problemų. Vadinamoji „užmaskuota depresija“ gali slėptis po darboholizmu, problemomis su alkoholiu, agresija. Taigi, tai, kad žmogus yra aktyvus, daug dirba, dar nereiškia, jog neserga depresija. Aktyvumas gali būti būdas „pabėgti“ nuo slegiančios nuotaikos ir minčių. Tokia depresijos forma dažniau būdinga vyras.

Depresija gali slėptis ir po fiziniais simptomais – žmonėms dažnai skauda galvą, pakinta miego įpročiai, apetitas, jaučiamas nuovargis, kartais – chroniški skausmai.

Depresijos raiškos amplitudė įvairi, tačiau dažniausiai depresiški žmonės jaučiasi bejėgiai, silpni, neadekvatūs, išgyvena kaltę, bijo būti apleisti, palikti, nemylimi, gali norėti, kad jais pasirūpintų kiti, jiems dažnai sunku reikšti pyktį. Pastarąjį stengiamasi užslopinti, nes, anot vidinių įsitikinimų, tik taip galima išlaikyti santykius.

Vis dėlto išgyvenimai sergant depresija gali būti ir visai kitokie – gali vyrauti labai aršus, griežtas savęs kritikavimas, savo menkumo, bevertiškumo išgyvenimas, jausmas, kad nepasieki savo asmeninių tikslų. Labai baisu prarasti pripažinimą, pritarimą, kitų meilę, sunku priimti sprendimus, būdingas žemas savęs vertinimas, atminties problemos. Gali būti minčių apie savižudybę. Kitus žmones depresiškas asmuo gali matyti kaip labai griežtus ir smerkiančius.

Depresiško žmogaus būseną iliustruosiu pavyzdžiu iš F.Riemann knygos „Pagrindinės baimės formos“:

Jauna mergina kavinėje susipažįsta su vyru, šis ją užkalbinęs pasakoja apie savo praeitį – skyrybas, vienatvę. Tai sužadina jos užuojautą. Jis nuolat kviečia susitikti, vis labiau pretenduoja į ją ir galų gale siekia vesti. Nors tas vyras jai niekada nebuvo labai patrauklus, ji tikrai jo nemylėjo, merginai atrodo, kad ji neturi teisės jo nuvilti, juk jam taip jos reikią. Ji reikiamu momentu negali pasakyti „ne“. Apskritai turėjo jau daug anksčiau atsisakyti draugystės su juo, tačiau savo elgesiu ji nepastebimai, nenoromis teikė jam vilties, merginą apima kaltės jausmas, kai galų gale atsako vyrui neigiamai.

Kitam žmogui gali nebeužtekti drąsos pasakyti „ne“. Depresiški žmonės įsijaučia į kito situaciją, taip identifikuojasi su kitu, kad visiškai užmiršta savo poziciją ir interesus. Kadangi per mažai turi savo impulsų ir norų, juos dar lengviau nugali kitų impulsai ir norai. Įpratę pildyti kitų lūkesčius jie dažnai patenka į nenorimą padėtį, nors jos nenorėjo, jie vis dėlto nesąmoningai ją kartu kūrė.

Jie lengviau nei kiti atsiduria sudėtingose situacijose, tampa kitų išnaudojami. Tuomet dėl kaltės ir gėdos dėl savo patiklumo jausmų jiems sunku išsivaduoti.

Depresiškiems žmonėms sunku pasakyti „ne“ (dėl praradimo baimės ir dėl vėliau juos apimančių kaltės jausmų). Jeigu peržengiama jų tolerancijos riba, jiems lieka tik depresija arba nesąmoningas streikas, tačiau ir tai jų neišvaduoja iš kaltės. Giliai susitvenkusi neapykanta ir pavydas, kurių niekad neišdrįso išreikšti, gali užnuodyti visą jų gyvenimo pilnatvės jausmą arba turi būti išpirkta nuolatiniais kaltinimais sau bei savęs nubaudimu. Kol baiminasi tapti Aš, jie atkakliai bando išvengti vis labiau atsisakydami Aš būties, situacija yra neišsprendžiama, čia tegali padėti pasiryžimas tapti savarankišku individu.

(remiantis „Psychodynamic diagnostic manual“, Lingiardi V., McWilliams N., 2017)