Terminas „motinystės melancholija“ („baby blues“) kalba apie laikiną periodą (pikas būna 3-5 dieną po gimdymo), kuomet dažniau gali kilti noras verkti, užeiti nerimas, galvos skausmai, keistis nuotaikos, padidėti susierzinimas, liūdna nuotaika, netgi gali atrodyti, kad esate kitoje realybėje, atsiskyrėte nuo savęs. Tačiau tai laikina būsena, kuriai įtakos gali turėti stresas, socialiniai sunkumai, problemos šeimoje, ekonominės problemos, neplanuotas nėštumas. Tai gana dažni nuotaikų svyravimai (tyrimai rodo, kad priklausomai nuo kultūros tokie jausmai būdingi 26-80% moterų ). Vis dėlto tai laikina būsena.
Kitaip nei „motinystės melancholija“ pogimdyvinė depresija yra rimta sveikatos problema, kuri kasmet paveikia apie 10-20% moterų. Būklei būdingas nuolatinis liūdesys, dažnas verkimas, nuotaikų kaitos, prasta dėmesio koncentracija, atminties problemos, galite jaustis neadekvati, bevertė, būti susierzinusi, mažiau rūpintis savimi, gali būti sunku atlikti kasdienes užduotis, trūkti energijos, gali kilti keistų minčių, baimių, gali kamuoti mintys, kad galite kažką blogo padaryti kūdikiui, jį sužaloti, visko gali atrodyti per daug, seniau malonumą teikę dalykai jo nebeteikia (seksas taip pat). Gali būti, jog kamuoja miego problemos, somatinės problemos, jaučiatės sulėtėjusi arba sunku nustygti vietoje. Galimai sunku megzti ryšį su vaiku, mama gali jaustis kalta. Neretai pasitaiko minčių apie savižudybę.
Mama gali jaustis labai įvairiai: liūdna („Man labai liūdna, net nežinau kodėl, turėčiau džiaugtis, o yra labai liūdna“), gali nesidomėti aplinkiniu pasauliu ir vaiku, gali jaustis pavargusi ir silpna, kalta („Nemanau, kad galėsiu būti gera mama“), labai nerami („Turėčiau pailsėti, bet niekaip negaliu“), mama gali jausti, kad visko per daug („Aš esu per daug išsekusi, kad ką nors daryčiau“).
Naujas vaidmuo moteriai kelia daug iššūkių. Šioje situacijoje gali labai padėti partneris ir visa šeima padedant mamai priimti savo naują vaidmenį. Šiame procese gali tapti svarbi ir pačios mamos ankstyvoji patirtis – ji identifikuojasi su savo mama, atgyja ankstyvosios vaikystės patirtys. Sergant depresija gali kilti sunkumų pajausti empatiją kūdikiui, megzti ryšį su juo, gali būti sunku maitinti krūtimi, nuraminti vaikelį, gali kilti noras atstumti savo kūdikį. Gali būti sunku ir perdėlioti prioritetus – mamos poreikiai tampa nebe tokie svarbūs, svarbiausiu tampa kūdikis, tėtis taip pat kuriam laikui nustumiamas į šoną. Daliai moterų gali būti sunku atsisakyti darbo, karjeros, ypač matyti partnerį, kuris toliau dirba ir siekia karjeros.
Nors dažniausiai kalbama apie moteris, visgi pogimdyvinė depresija gali būti būdinga ir vyrams. Vyrams pasireiškia šiek tiek kitokie simptomai – irzlumas, pyktis, agresija, nerimas, gali pradėti vartoti alkoholį, narkotikus, daugiau dirbti, lošti, žaisti video žaidimus, gali pasireikšti somatinės problemos – tokios kaip galvos ar skrandžio skausmai. Vyrams gali būti sunku kreiptis pagalbos ir dėl visuomenėje vyrančių stereotipų, kad vyrai turi būti stiprūs, pasirūpinti savo šeima. Visgi tėvai nėra apsaugoti nuo depresijos, vyro virsmas tėčiu taip pat nėra lengvas procesas. Statistiniais duomenimis, net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją. Tyrimai rodo, jog motinų depresija yra susijusi su vyrų depresija po gimdymo – tai yra, jeigu moteris patiria depresiją po gimdymo, daugiau galimybių ją patirti turi ir sutuoktinis. Labai svarbu atkreipti dėmesį, jog vyrams gali būti sunku pripažinti šiuos sunkumus ir kreiptis pagalbos. Vyrai gali jaustis pikti, dažniau konfliktuoti, jausti frustraciją, priaugti/netekti svorio, atsitraukti nuo šeimos ar draugų, vengti bendravimo, būti labiau linkę į stresą, tapti impulsyvūs arba imtis rizikingo elgesio (neatsargiai vairuoti, užmegzti romaną), tapti ciniški, gali būti sunku susikoncentruoti, trūkti motyvacijos, prarasti susidomėjimą santykiais, darbu, seksu, jaustis pavargę, liūdni, dažniau verkti, jausti vidinį konfliktą apie tai, kaip jie jaučiasi ir kokie, mano, turėtų būti. Vyrai taip pat gali galvoti apie savižudybę. Šioje situacijoje turbūt svarbu leisti sau pripažinti, jog ir jūs galite turėti problemų ir išdrįsti kreiptis pagalbos.
(remiantis „Psychodynamic diagnostic manual“, Lingiardi V., McWilliams N., 2017)
