Žmogus gyvenime patiria daugybę netekčių. Netektys nebūtinai yra susijusios su mirtimi. Visoms netektims yra būdingi gedėjimo procesai bei socialiniai, emociniai pokyčiai.
Viena iš netekčių yra skyrybos. Tai – ilgas ir skausmingas procesas, susijęs su praradimo ir gedėjimo jausmais. Skyrybų procesas vyksta keliais etapais. Visų pirma, priimamas sprendimas skirtis – ateina suvokimas, jog kitaip neišeina išspręsti problemų, gyvenimas kartu netenka prasmės, atrodo per daug sudėtingas. Būdingi ieškojimai ir kaltinimai. Po to eina skyrybų planavimas – sprendžiama, kaip galima gyventi atskirai, kaip galima spręsti finansines, gyvenamosios vietos, darbo problemas. Sprendžiama, kaip bus dalijamasi vaikų priežiūra. Kitas – atsiskyrimo etapas. Jam būdingas noras pratęsti bendravimą auginant vaikus ir sprendžiant finansinius klausimus ir noras visiškai atsiskirti. Prasideda gedėjimas. Dar kitame skyrybų etape emociškai atsiskiriama. Gali būti įvairių jausmų – kaltės, liūdesio, pykčio, nebesvajojama, kad šeima gali susivienyti. Iškyla poreikis atgauti viltį, svajones. Skyrybas skausmingai išgyvena ne tik suaugę, vaikams jos taip pat labai skausmingos – jie jaučia visas įtampas, išgyvena gedėjimą.
Kalbant apie mirtį – netekusieji dažniausiai patiria ją tiek emociniame, tiek fiziologine, tiek intelektine prasme. Gedėjimas yra procesas, kurį gali būti nelengva išgyventi. Skausmingas procesas. Pradžioje gali norėtis neigti tai, kas įvyko, sunku priimti realybę. Po to gali kilti įvairių jausmų – pykčio, liūdesio, kaltės, įvairių prisiminimų, nerimo, gali atsirasti minčių apie ligas. Gali reikštis ir somatiniai simptomai – galvos svaigimas, silpnumas, tuštumos jausmas, spaudimas krūtinėje, energijos netekimas. Tai yra būdingi jausmai netekties periodu, laikui einant jie dažniausiai nuslopsta. Gedėjimo proceso pabaigoje įvyksta susitaikymas – žmogus supranta, ko neteko, susitaiko su savimi, gali suprasti, kokią įtaką jam turėjo ši netektis. Kitaip sakant, netektis tam tikra prasme integruojama ir žmogus gali toliau judėti savo gyvenimo keliu. Gedėjimo procesas tikrai yra skausmingas, dažnai atitraukiantis žmogų nuo išorinio gyvenimo, ne visuomet yra lengva išbūti su kylančiais jausmais ir juos priimti.
Visi žmonės gedi skirtingai. Vieni gali vengti daiktų primenančių mirusįjį, atiduoti nuotraukas, vengti susitikti pažįstamus žmones, netgi vengti kalbėti šia tema. Žmonės gali pradėti labai intensyviai dirbti, dalyvauti veiklose, kad tik nereikėtų galvoti apie netektį. Siekdami užsimiršti gali pradėti nesaikingai vartoti alkoholį, narkotikus ar valgyti. Gali būti skubotai keičiama gyvenamoji vieta, parduodami namai – taip tarsi siekiama pabėgti. Daliai žmonių labai svarbūs ritualai, pvz.: kapų lankymas, tai suteikia prasmę, mažina skausmą.
Gedėjimo procesas gali sutrikti, tuomet pasidaro sunku paleisti netektį ir gyventi toliau. Netektis lieka neišgedėta. Kartais žmonėms yra būdingas netekties suvokimas tik racionaliame lygmenyje, emocijos tarsi atjungiamos, emociškai į tai nereaguojama. Gali būti sunku gedėti tokiose situacijose, kai tarsi tam nėra galimybių, pvz.: moteris po vyro mirties negali leisti sau gedėti, nes turi rūpintis vaikais, namais. Gali būti, jog vyresnysis vaikas perima tėvo vaidmenį, tuomet jis negali leisti sau gedėti. Gedėjimo procesas sutrikdomas. Komplikuotam gedėjimui ypač būdingi nepraeinantys kaltės, pykčio jausmai.
Gedėjimo procese gana prasmingos yra laidotuvės – jos leidžia priimti netektį, mirtį, ypač, kai ji buvo staigi ir netikėta. Laidotuvėse galima išreikšti savo jausmus, kartu ir atrasti artimųjų paramą, patirti bendrumą. Laidotuvių ritualai yra prasmingi ir padedantys įsisąmoninti netektį.
Kalbėjau apie netektis, susijusias su mirtimi, skyrybomis. Bet, kaip ir minėta pradžioje, – netekčių gyvenime patiriame daug. Tai gali būti darbo netekimas, santykių nutrūkimas, gyvenimo aplinkybių keitimasis, sveikatos netekimas ir panašiai. Visos šios netektys kelia stiprių jausmų. Ir turbūt terapijoje vienas pagrindių klausimų – ar leidžiame sau priimti šias netektis, įvardyti sau, ko netekome, išgyventi kylančius jausmus ar visgi bandome kovoti, neigti, pabėgti, kas gali komplikuoti gedėjimo procesus ir trukdyti tolesnį pilnavertį žmogaus gyvenimą ir santykius.
(remiantis „Krizių intervencija“, Liobikienė T.N., 2006).
