Krizė apibūdinama kaip sveiko žmogaus reakcija į sudėtingą situaciją, kurioje negalima pasinaudoti turimais problemų sprendimo įgūdžiais, nes jų nebepakanka.
Svarbu paminėti, kad krizes gali sukelti tiek skausmingi, tiek džiugūs įvykiai. Svarbiausia, ką šie įvykiai subjektyviai reiškia žmogui.
Krizė – tai reakcija į sudėtingą situaciją (tačiau svarbu paminėti, kad visi mes matome skirtingas situacijas kaip sunkias, taigi ir reaguojame į jas skirtingai). Krizės atveju svarbu asmenybiniai dalykai – kiek žmogus turi resursų tvarkytis su krizine situacija. Labai svarbu ir kaip staiga įvyko krizė, kiek ilgai ji tęsiasi – tai gali apsunkinti situaciją. Krizės atveju labai svarbu, kiek žmogui yra prieinama kitų pagalba, kiek jis gali remtis savo socialiniu tinklu ir kitais resursais. Kuo ta pagalba yra labiau prieinama, tuo lengviau gali būti įveikti krizę. Jei pagalba yra gaunama pakankamai anksti, krizę gali būti įveikti lengviau. Šiuo atveju pagalba gali būti visi resursai išorinėje aplinkoje – pradedant šeima, artimaisiais, draugais, baigiant pagalba sveikatos sistemoje, terapija.
Krizė dažniausiai vyksta keliais etapais. Patekę į krizę pradžioje visuomet įjungiame savo įprastus būdus tvarkytis, kompensacinius mechanizmus, tačiau jeigu įtampa tęsiasi, resursai ima sekti, tuomet labai svarbūs tampa palaikymas iš aplinkos ir kitų pagalba. Žinoma, labai svarbu, ar asmuo išdrįsta kreiptis pagalbos, pasinaudoti kitų parama. Vis dėlto, jeigu krizinis įvykis yra labai stiprus ir negaunama pagalbos iš šono, tai gali skaudžiai paveikti asmenybę. Tuomet gali būti sunku susidoroti su problemomis ir atsigauti.
Krizės metu dažniausiai visi jaučiame stiprią baimę ir įtampą, visaip bandome spręsti sudėtingą situaciją, nepavykus nusiviliame. Po krizės dažniausiai jaučiamės išsekę – nesvarbu, ar ji baigėsi neigiamai, ar pozityviai.
Kiekviena krizė yra grėsminga mums egzistenciškai, tačiau tai yra ir galimybė mums augti, sustiprėti. Labai svarbu, kaip krizės atveju yra tvarkomasi. Dažniausiai visi mes krizės akivaizdoje naudojame sau įprastus gynybos būdus. Šie būdai gali būti tiek destruktyvūs, tiek konstruktyvūs. Jeigu žmogus nepriima savo jausmų, nereflektuoja situacijos, neigia sunkumus, bijo prašyti pagalbos, baiminasi keisti situaciją, tuomet darosi sunku išeiti iš situacijos, objektyviai ją vertinti. Tokiu atveju tikrai gali būti sunku tvarkytis konstruktyviai – galima įnikti į priklausomybes, gali prasidėti psichosomatinės ligos ir pan.
Norėtųsi pateikti keletą pavyzdžių, kaip gali būti tvarkomasi su nemaloniais jausmais. Mes galime vengti nemalonių situacijų, pvz.: eiti susitikti su žmonėmis, kurie mus įskaudino. Galima neigti problemas – realybė atrodo tokia skaudi ir nepakeliama, kad renkamasi ją ignoruoti. Taip dažnai būna sergant priklausomybės ligomis, gali būti sunku priimti sunkią ligą tik sužinojus apie ją (pvz.: kad sergi vėžiu). Galime grįžti – regresuoti į savo ankstesnes raidos stadijas. Kartais žmonės tarsi įkrenta į bejėgiškumą – pvz.: sunkiose situacijose suserga arba pradeda daug miegoti; būna, jog lieja pyktį, įniršį ant kitų, verkia reaguodami net į menkiausius dalykus. Būna, jog renkamasi atmesti visą pagalbą – žmogus skundžiasi, tačiau į visus pagalbos siūlymus atsako „NE“, tai aplinkiniams gali kelti didelį pyktį. Taip pat galime vengti prisiimti atsakomybę ir panašiai.
Norisi pasakyti, kad krizės atveju yra visiškai normalu pasimesti, kartais neigti realybę, pyktį, liūdėti, jaustis išsekus, palūžusiam ar dar kaip nors. Turbūt labai svarbu suprasti, kad kiekvienam mūsų krizę gali sukelti skirtingi įvykiai – kažkam tai bus skyrybos, darbo netektis, kai kam išbandymu gali tapti ir džiugūs dalykai – pvz.: vestuvės ar sužadėtuvės. Labai svarbu, kokią prasmę šioms situacijoms suteikiame ir kaip jas vertiname. Terapija šiuo atveju gali būti vienas resursų šaltinių padedant išgyventi sunkų laiką – įsisąmoninti savo jausmus, geriau pamatyti, kaip reaguojame, suprasti, kodėl būtent šitaip reaguojame, ir galbūt praplėsti savo galimybes reaguoti. Ypač krizės atveju gali būti sunku pažvelgti į save ir visą situaciją iš šono, sunku pajudėti iš tam tikro taško. Jeigu pripažįstate, kad šiuo metu esate krizėje ir jums reikia pagalbos, tai jau yra didelis žingsnis link pagerėjimo.
Krizė tikrai gali tapti nauja galimybe paaugti, atrasti naujų resursų ir kūrybiškumo savyje.
(remiantis „Krizių intervencija“, Liobikienė T.N., 2006)
