„Kai nuolat nepaisoma kūno gyvasties palaikymo funkcijų, neretai kyla ligos. Viena iš tokių funkcijų – tai ištikimybė mūsų istorijai. Egzistuoja konfliktas tarp to, ką jaučiame ir žinome, nes tai įsirėžę mūsų kūne, ir to, ką norime jausti, idant nenusižengtume dar ankstyvoje vaikystėje įdiegtoms moralinėms normoms.“ (Alice Miller „Kūno maištas“).

Žmonės, turintys psichosomatinių sutrikimų, labai jaudinasi dėl savo somatinių problemų, ypač dėl prognozės, praleidžia daug laiko ieškodami tinkamo gydymo, diagnozių. Bendrai kalbant – vyrauja tendencija psichologinį stresą „versti“ somatiniais simptomais ir siekti medikamentinio gydymo. Stresas dažnai net nėra suvokiamas, jis „išgyvenamas somatiškai“. Kūnas perduoda signalą apie tai, kas vyksta žmogaus viduje. Kitaip sakant, kūno simptomai praneša apie vidinius sunkumus. Dažniausiai šie simptomai atitraukia dėmesį nuo giliau slypinčių psichologinių sunkumų – traumų, netekčių, nusivylimų, konfliktų. Žmonės visgi dažnai linkę neigti šias sąsajas ir susikoncentruoti į somatinius simptomus. Nors gali būti sunku tai pripažinti, šie simptomai netgi gali teikti naudos – galbūt tik taip žmogus gali sau būti silpnu (tik susirgdamas), gauti pagalbos, leisti sau neiti į darbą, gauti kitų dėmesio ir palaikymo.

Dažniausiai žmonėms, linkusiems į somatizaciją, gali būti sunku suprasti, įvardinti ir išreikšti savo jausmus. Dažnai po somatiniais simptomais yra daug bejėgiškumo, pažeidžiamumo ir liūdesio. Tokie žmonės dažniausiai pasižymi konkrečiu mąstymu, sunkiai reiškia jausmus, įsivaizduoja ir fantazuoja.

Tikrai ne visada yra lengva išversti šiuos somatinius simptomus į psichologinę kalbą. Mąstymas dažniausiai yra orientuotas į kūno simptomus, jų tikrinimą ir baimę dėl jų. Dažnai kreipiamasi į gydytojus, ieškoma ligų, naujų gydymo būdų.

Tokie žmonės dažniausiai jaučiasi įsitempę (nuolat aktyvuota jų autonominė nervų sistema, „kovok arba bėk“ režimas). Šalia somatinių simptomų, kurie juos neramina, jie jaučia nerimą, stiprų širdies plakimą, aukštą kraujospūdį ir raumenų įtampą.

Dažniausiai tokie žmonės vaikystėje neturėjo rūpestingų tėvų, kurie padėtų tvarkytis su savo jausmais. Turėjo jausmą, kad jie nerūpi tėvams, kad jų nesiklausoma iš tiesų. Ateidami į terapiją gali atsinešti panašų nusistatymą, kad ir čia jų nesiklausys, jie nerūpės. Yra tarsi įprasta kalbėti „simptomų kalba“ (gal ir tėvai juos „pamatydavo“ tik tuomet, kai sirgdavo) ir tikrai gali būti nelengva pasižiūrėti, kas yra už to.

(remiantis „Psychodynamic diagnostic manual“, Lingiardi V., McWilliams N., 2017)